Vėdinimas yra tyčinis lauko oro patekimas į erdvę. Bendra pastatų vėdinimo paskirtis – užtikrinti sveiką kvėpuoti orą, tiek skiedžiant pastate kylančius teršalus, tiek pašalinant iš jo teršalus.
Pastato vėdinimą sudaro trys pagrindiniai elementai:
vėdinimo greitis - į erdvę tiekiamo lauko oro kiekis ir lauko oro kokybė;
oro srauto kryptis - bendra oro srauto kryptis pastate, kuri turėtų būti iš švarių zonų į nešvarias zonas; ir
oro paskirstymas arba oro srauto modelis - išorinis oras turėtų būti efektyviai tiekiamas į kiekvieną erdvės dalį, o kiekvienoje erdvės dalyje susidarantys oro teršalai taip pat turėtų būti efektyviai pašalinti.
Tyčinis lauko oro įvedimas gali būti suskirstytas į mechaninę arba natūralią vėdinimą. Mechaninis vėdinimas naudoja ventiliatorius, kurie nukreipia lauko oro srautą į pastatą. Natūrali vėdinimas yra tyčinis pasyvus lauko oro srautas į pastatą per suplanuotas angas (tokias kaip žaliuzės, durys ir langai).
Mišraus režimo vėdinimo sistemose naudojami ir mechaniniai, ir natūralūs procesai. Kadangi natūralų komponentą gali paveikti nenuspėjamos aplinkos sąlygos, jis ne visada gali užtikrinti tinkamą ventiliaciją. Šiuo atveju mechaninės sistemos gali būti naudojamos natūraliai varomam srautui papildyti arba reguliuoti. O oro taršai vis rimtėjant, mechaninės sistemos leidžia palaikyti oro kokybę.
Kai vien natūralus vėdinimas netinka, galima įrengti ištraukiamuosius ventiliatorius, kad padidintų vėdinimo greitį patalpose. Tačiau šį paprastą mišraus{1}}režimo vėdinimą reikia naudoti atsargiai. Ventiliatoriai turi būti įrengti ten, kur patalpos oras per sieną arba stogą gali būti išleidžiamas tiesiai į lauko aplinką. Ištraukiamųjų ventiliatorių dydis ir skaičius priklauso nuo tikslinio vėdinimo greičio, todėl prieš naudojant juos reikia išmatuoti ir išbandyti.
